Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos-Baltarusijos dabartinės sienos, prie Šalčios upės. 1920-1939 m. Kaniūkai priklausė Lenkijos valdomo Vilniaus krašto Lydos apskrities Benekainių valsčiui. 1943 m. rudenį kaime susikūrė vietinės savisaugos dalinys. Savisaugininkai trukdė tarybiniams partizanams veikti, ginklu gynė jų grobiamą derlių, gyvulius, kitų turtą, nepakluso reikalavimas nusiginkluoti.
Nepajėgdami kontroliuoti padėties pietryčių Lietuvoje ir nuslopinti ginkluotų kaimo savisaugininkų priešinimosi, tarybiniai partizanai griebėsi žiaurios parodomosios baudžiamosios akcijos. 1944 m. sausio 29 d. naktį sovietų partizanų rinktinė, sudaryta daugiausia iš buvusių Kauno geto kalinių žydų bei tarybinių karo belaisvių, vadovaujama Jakovo Prennerio, užpuolė Kaniūkų kaimą ir sudegino jo gyventojus. Žuvo virš 100 žmonių. Tokios žudynės turėjo būti „bausmė“ už savigynos organizavimą. Kaniūkų gyvenvietėje pastatytas kryžius nužudytiems gyventojams atminti.
